Short Belfast

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Shorts Belfast
Aviakompanijos "HeavyLift" Short SC-5 Belfast C1
Tipas Sunkusis transporto lėktuvas
Gamintojas Short Brothers plc
Gamybos metai 1964–1968
Pirmas skrydis 1964 m. sausio 5 d.
Pradėtas naudoti 1966 m. sausio 20 d.
Pagrindiniai naudotojai JK KOP
HeavyLift Cargo Airlines
Pagaminta vnt. 10

Short Belfast“ (arba „Shorts Belfast “) – sunkiasvoris turbosraigtinis transportinis lėktuvas, XX a. septintame dešimtmetyje gamintas Belfaste įsikūrusios britų aviacijos įmonės „Short Brothers“. Buvo pagaminta tik 10 orlaivių, kurie visi, kariniu pavadinimu „Short Belfast C.1“ eksploatuoti Didžiosios Britanijos Karališkosiose karinėse oro pajėgose. Vėliau dalis jų buvo parduota civiliams operatoriams.[1]

Orlaivis buvo kuriamas pagal JK KOP reikalavimus. Sunkiojo transporto orlaivio poreikį JK KOP pripažino apie 1957 m.[2] Netrukus buvo paskelbtos techninės sąlygos tokio orlaivio pirkimui (angl. Operational Requirement ASR.371): britų kariškiai pageidavo orlaivio, galinčio dideliais atstumais gabenti įvairius karinius krovinius – artilerijos pabūklus ir valdomas raketas arba daugiau nei 200 karių arba du sraigtasparnius Westland Wessex arba tanką FV4201 Chieftain[3]  – viso bent 30 000 kilogramų krovinio, kurį orlaivis turėjo pajėgti pervežti bent 3 600 jūrmylių atstumu.[2]

Konkursui „Short Brothers“ ketino pateikti tuo metu kurto keleivinio orlaivio „Short Britania“ krovininę modifikaciją, gavusią pavadinimą „Britanic“. Laimėjus konkursą pradinis pasiūlymas buvo gerokai modifikuotas pagal kariškių pageidavimus.[4] Dėl biudžeto karpymo britų KOP įsigijo tik 10 šių orlaivių. Siūlymai sukurti dvi civilines modifikacijas, gavusias indeksus SC5/10A ir SC5/31, pirkėjų dėmesio nesulaukė.[1][4][5]

Pradėjus eksploatuoti, „Belfast“ buvo didžiausias britų kariuomenės naudotas orlaivis.[1] Tai buvo pirmasis orlaivis nuo pat pradžių buvo projektuotas su pilna „aklojo tūpimo“ – instrumentinio automatinio tūpimo sistemos įranga.[6]

Britų KOP atsisakius šių orlaivių, penki „Belfastai“ buvo parduoti civiliniam operatoriui – krovininių aviakompanijaiTAC HeavyLift“. Demilitarizuoti orlaiviai buvo naudojami užsakomiesiems reisams.

Short Belfast krovinių skyrius

Yra teigiama, kad kai kurie orlaivio konstrukciniai sprendimai (fiuzeliažas, važiuoklė, kai kurie sparno elementai) buvo panaudoti kuriant sovietinį krovininį orlaivį Il-76.[7]

Yra žinoma apie du išlikusius šio modelio orlaivius. Vienas „Belfast“ (Nr. XR371, vardas - Enceladus) yra eksponuojamas Kosforde įsikūrusiame JK KOP muziejuje.[3] Dar vienas „Belfast“, priklausęs aviakompanijai „Heavylift Cargo“, apleistas sandėliuojamas Kernso oro uoste (Australija). Dėl buvo kilęs teisinis ginčas dėl mokesčių tarp oro uosto administracijos ir orlaivio savininko „Flying Tigers“. 2023 m. rugpjūčio mėn. šis buvęs „Flying Tigers“ orlaivis buvo perregistruotas JAV orlaivių registre numeriu N1819S, buvo pradėti orlaivio tinkamumo skrydžiui atstatymo darbai.[8]

Eksploatacijos istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Britų KOP 53 eskadrilės Belfast C.1 XR364 „Pallas“

„Belfast“ eksploatacija prasidėjo 1966 m. sausio 20 d. Brize Norton KOP bazėje (Oksfordšyras) įsikūrusiuoje 53-ojoje britų KOP eskadrilėje.[9] Pirmasis į tarnybą priimtas orlaivis (šeštasis serijinis orlaivis) gavo numerį XR367. Priešingai nei kitų orlaivių atveju, visi „Belfast“ gavo individualius vardus.[10]

Pradėjus eksploatuoti KOP greitai paaiškėjo, kad dėl projektavimo klaidos ir aerodinaminio pasipriešinimo, pirmi penki serijiniai orlaiviai negali pasiekti projektinio greičio. Po bandymų ir galinės fiuzeliažo dalies modifikacijų kreiserinį greitį pavyko padidinti 40 mylių per valandą.

1975 m. pradėtos britų KOP atakos orlaivių vadovybės (angl. RAF Strike Command) reorganizacijos išdavoje buvo priimtas sprendimas atsisakyti daugelio tipų orlaivių, įskaitant „Bristol Britannia“ ir „de Havilland Comet“. Iki 1976 m. pabaigos visi „Belfast“ buvo nurašyti ir perskraidinti į Kemble (Glosteršyras) esančią Kostvoldo (angl. Costwold) KOP bazę ilgalaikiam saugojimui.

„Belfastų“ komercinė eksploatacija prasidėjo 1977 m., aviakompanijai „TAC HeavyLift“ įsigijus penkis šio modelio orlaivius ir iki 1980 m. jiems gavus komercinės eksploatacijos sertifikatus. Ironiška, bet kai kuriuos jų vėliau Folklandų karo metu išsinuomavo britų KOP, kas joms kainavo daugiau nei ikitolinis visų "Belfastų" eksploatavimas.[11] Aviakompanijos „HeavyLift“ „Belfastus“ britų KOP vėl išsinuomavo pirmojo Persijos įlankos karo metu pervežti autotransporto priemones ir sraigtasparnius, per didelius transportavimui tuo metu naudotais „Lockheed C-130 Hercules“ orlaiviais.

Operatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Transmeridian Air Cargo“ orlaivis Stanstedo oro uoste, 1979 m

Kariniai operatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė

Civiliniai operatoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

 Australijos vėliava Australija
  • Aviakompanijos "HeavyLift" Short SC-5 Belfast C1, 1982 m.
    HeavyLift Cargo Airlines
 Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė
Prancūzijos vėliava Prancūzija
  • Aéro Charter Darta
Meksikos vėliava Meksika
  • Air One

Techniniai duomenys (Belfast C Mk.1)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Short Belfast pilotų kabina
Short Belfast borto inžinieriaus darbo vieta

Bendrosios charakteristikos

Skrydžio duomenys

  • Greitis:
    • maksimalus: 352 mylios per valandą (567 km/h, 306 mazgai)
    • kreiserinis: 336 mylios per valandą (541 km/h, 292 mazgai) 24 000 pėdų (7 315 m) aukštyje
    • smukos: 112 mylios per valandą (180 km/h, 97 mazgai)
  • Skrydžio nuotolis: 1 000 mylių (1 610 km, 870 jūrmylių) su maksimaliu kroviniu
  • Perskridimo nuotolis: 6 100 mylių (9 800 km, 5 300 jūrmylių)
  • Skrydžio lubos: 30 000 pėdų (9 100 m)
  • Kilimo greitis: 1 06 pėdų/min (5,4 m/s)

Avionika

Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tos pačios paskirties, konfigūracijos ir laikotarpio orlaiviai:

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • (IT) Achille Boroli ed Adolfo Boroli, L'Aviazione (Vol.12), Istituto Geografico De Agostini, Novara, 1983.
  • (EN) Hewson, Robert (ed.). Commercial Aircraft and Airliners. Aerospace Publishing Ltd. and Airlife Publishing Ltd., 2nd ed, 2001. ISBN 1-84037-064-5.
  • (EN) Maksim Starostin, Short SC.5/10 Belfast, // Virtual Aircraft Museum, http://www.aviastar.org
  • (EN) White, Molly O'Loughlin. Belfast: The Story of Short's Big Lifter. Hinckley, UK: Midland Counties Publications, ISBN 0-904597-52-0.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Mondey 1981, p. 228.
  2. 2,0 2,1 Flight 19 September 1963, p. 499.
  3. 3,0 3,1 Short Belfast, RAF Museum
  4. 4,0 4,1 The Short Belfast Airborne. Flight International. 85 (2861): 40-41. 9 January 1964
  5. SC.5 Belfast // Flight International (2952): 935. 24 November 1964
  6. Flight 9 January 1964, p. 41.
  7. Ил-76 Судьба „черного тюльпана“ ч.1, hackmyth, youtube.com
  8. „N1819S Bank of Utah Short SC.5 Belfast“. www.planespotters.net (anglų). 2023-09-11. Nuoroda tikrinta 2023-09-20.
  9. „No 51 - 55 Squadron Histories“. Air of Authority - A History of RAF Organisation. 13 October 2021. Nuoroda tikrinta 2022-06-25.
  10. Orlaiviai gavo mitinių milžinų ar istorinių asmenybių vardus Samsonas, Spartakas, Theseus, Heracles, Goliath, Hector, Enceladus |Enceladus, Pallas, ATlas, Ajax
  11. Hewson 2001
  12. Achille Boroli, Adolfo Boroli, L'Aviazione (Vol.12), Novara, Istituto Geografico De Agostini, 1983.
  13. Lednicer, David. „The Incomplete Guide to Airfoil Usage“. m-selig.ae.illinois.edu. Retrieved 16 April 2019.
  14. „Radar for the Belfast“. Flight. 80 (2746). Iliffe Transport Publications Ltd. 1961-10-26. p. 660. Suarchyvuotas originalas 2016-03-05.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.