Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Pomeranijos baltai – baltų gentys, gyvenusios tarp Jutlandijos pusiasalio vakaruose ir Vyslos upės rytuose, kurie vėliau siejami su veidinių urnų sritimi. Šios baltų gentys buvo iš dalies išstumtos, iš dalies asimiliuotos germanų genčių, slinkusių į rytus nuo 1500 m. pr. m. e. iki I m. e. a. Dalis jų liko germanų apsuptyje. Didžiojo tautų kraustymosi metu (I–V a.) germanų gentys pasitraukė iš šio regiono, o dalis Pomeranijos baltų pasiliko. Šios gentys susiliejo su slavų gentimis, atvykusiomis į Pomeraniją po VI a. Taip susidarė kašubai ir kitos Pomeranijos slavų grupės.
Schall, Hermann (1962). Baltische Sprachreste zwischen Elbe und Weichsel. – Forschungen und Fortschritte, 1962, Bd. 36, Nr 2, S. 56 – 60.
Schall, Hermann (1963). Die baltisch – slawische Sprachgemeinschaft zwischen Elbe und Weichsel. W: VII International Kongress fur Namenforschung. Akten und Memoiren, 2, Florenz 1963, S. 385–404.
Schall, Hermann (1966). Baltische Gewassernamen im Flussystem 'Obere Havel' (Sudost Mecklenburg). Baltistica, 2/1, 1966, S. 7 – 42.
Schall, Hermann (1970). Preussische Namen langs der Weichsel (Nach Lucas David, ca. 1580) in Velta Ruke-Dravina, ed., Donum Balticum to Prof. Chr. S. Stang, Stockholm, 1970, S. 448–464.