Ataraksija
Ataraksija (sen. gr. ἀταραξία 'nedrumsčiamumas, rimtis') – senovės graikų etikos kategorija, apibūdinanti būseną, kai pasiekiama sielos ramybė ir dvasinė pusiausvyra.[1] Ataraksijos pasiekimo tikslą pabrėžė epikūrininkai, stoikai, pironistai.
Skirtingi filosofai ataraksijos pasiekimui įvardino skirtingas tobulintinas dorybes. Epikūrui tai buvo dievų, mirties, prietarų baimės atsikratymas, skeptikams – susitaikymas su tikrove, abejingumas pasauliui, stoikams – protu įgyjama dvasios nepriklausomybė.[1]
Pirmasis ataraksijos sąvoką pavartojo Demokritas: „laime jis vadina ir sielos prielankumą (εὐθυμίη), ir gerovę, ir harmoniją, ir saikingumą, ir nedrumsčiamumą (ataraksiją)“. Ir scholastinio pironizmo (Enesidemas, Timonas, Sekstas Gramatikas), ir akademinio skepticizmo (Arkesilajas) tradicijoje ataraksija glaudžiai susijusi su epochės sąvoka – susilaikymu nuo vertinimo. Pasak Diogeno Laertiečio, epochė yra galutinis skeptikų tikslas, o jai iš paskos it šešėlis seka ataraksija. Pasak Epikūro, dangaus šviesulių ir visų kitų objektų tyrinėjimas reikalingas tik tam, kad vestų prie ataraksijos. Stoikai ataraksijos sąvoką dažnai gretino su apatija.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Andrius Navickas. Ataraksija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002
- ↑ М.А.Солопова. АТАРАКСИЯ, Новая философская энциклопедия.