Abdalas
Abdalas – medžioklės dievas Kaukazo tautų (cachurų, darginų, lakų, avarų) mitologijoje; laikytas taurų, stirnų, elnių globėju.[1] Lakai šią dievybę vadino Avdal, o avarai – Budualy.[2]
Cachurai tikėjo, kad Abdalas rūpinasi laukiniais gyvūnais: juos gano, melžia. Šis dievas rūpinasi ir tuo, kad nebūtų nušauta pernelyg daug gyvūnų; medžiotojo, kuris pažeidžia apribojimus, laukianti griežta bausmė. Be to, tikėta, kad Abdalas gali pasirodyti kaip baltas žvėris arba baltas žmogus – tai esąs ženklas, kad medžiotoją ištiksianti nesėkmė.[2][1]
Tarp lakų buvo paplitęs tikėjimas, kad Abdalas galįs pagaliu nukreipti medžiotojo į žvėrį paleistas strėles ar kulkas: taip nutinka tuomet, kai Abdalui prieš medžioklę nepasimeldžiama.[1] Medžioklei pasisekus, Abdalui būdavo aukojama sumedžioto žvėries širdis ir kepenys. Žvėries kaulai nebūdavo išmetami ar sudeginami, nes tikėta, kad Abdalas iš jų atgaivinąs gyvūną.[2][1]
Taip pat būta tikėjimo, kad Abdalas paimąs iš įsčių negimusį kūdikį, kad padarytų jį taurų piemeniu.[2][1]
Šios dievybės vardas bandomas kildinti iš gruzinų medžioklės deivės Dali; Abdalui galėjo būti priskirtos šios deivės funkcijos (Dali kultas veikiausiai buvo paplitęs Dagestano kalnuose).[2][1]