Vitbeltas (angl.Wheatbelt) – vienas iš devynių Vakarų Australijos statistinių ekonominių regionų, esantis valstijos pietvakarinėje dalyje. Plotas 154 862 km². Į regiono sudėtį įeina 42 savivaldybės, kuriose gyvena 72 924 gyventojai (2021 m. gyventojų surašymo duomenys). Padalintas į penkis paregionius (subregions); vieno aiškaus regioninio centro neturi – yra penki paregionių centrai: Nortamas, Narodžinas, Meredinas, Džurien Bėjus ir Mora.
Intensyvaus žemės ūkio kraštas su augančia kasybos pramone. Pradėtas pamažu kolonizuoti XIX a. pirmoje pusėje, netrukus po pirmųjų europiečių įsikūrimo Vakarų Australijoje, intensyviau – nuo XIX a. pabaigos. Didelėje teritorijoje išvalyta natūrali augalija, steigti ūkiai javų ir gyvulių auginimui. Natūralios augalijos naikinimas sukėlė ekologinių problemų: padidėjo dirvožemio druskingumas, sumažėjo augalų ir gyvūnų rūšių, nemažai daliai likusiųjų gresia išnykimas.
Kita prasme Vitbeltu (angl.wheat – 'kviečiai' + belt – 'juosta') vadinamas apie 160 tūkst. km² dydžio pagrindinis javų auginimo regionas valstijos pietvakariuose, besitęsiantis iš šiaurės į pietus nuo Džeraldtono iki Didžiosios Australijos įlankos ir iš vakarų į rytus nuo Nortamo iki Sadern Kroso.
1866 − John O'Neill vadovaujami 850 fenianų kovotojai įsiveržė per Niagaros upę šalia Fort Eirie (Ontarijas) į Kanadą, tokiu būdu siekdami išlaisvinti Airiją iš Anglijos. Kanados milicija ir britų kariai per sekančias tris dienas juos iš Kanados išstūmė.
Didžioji Kolumbija susikūrė 1819 m. pabaigoje, Simono Bolivaro revoliucionieriams išlaisvinus Naujosios Granados vicekaralystę iš rojalistų valdžios. Buvo sudaryta federacinė respublika į kurią įėjo Kundinamarkos departamentas (centras Bogota), Venesuelos departamentas (centras Karakasas) ir Kito departamentas (centras Kitas). Jų centrai buvo šalies sostinės. Tiesa, tuo metu kovos tebevyko ir rojalistai dar valdė daugelį teritorijų. 1821 m. buvo sudaryta Kukutos konstitucija, Bolivaras paskelbtas šalies prezidentu, o sostinė įtvirtinta Bogotoje. Dėl to kilo neramumai tarp pačių nepriklausomybės rėmėjų, nes vieni pasisakė už regionų autonomiją, o kiti už stiprią centrinę valdžią, kurios pagalba būtų galima galutinai nugalėti rojalistus. 1824 m. šalis perdalinta administraciškai iš naujo. Nors laikinai nesutarimai atidėti vardan kovos su rojalistais, tačiau vėliau šis klausimas vėl aktyviai keltas. Venesueloje kilo liberalų judėjimas, siekęs nepriklausomybės nuo Bogotos valdžios. Jie susijungė su konservatorių vadovu Chosė Antonijumi Paesu. Jam paramą išreiškė ir Ekvadoras. Buvo iškilęs pilietinio karo pavojus, bet Bolivarui ir Paesui pavyko pasiekti taikų susitarimą. 1828 m. Bolivaras bandė priimti naują konstituciją, tačiau pritarimo nesulaukė. Didžioji Kolumbija įsitraukė į karą prieš rojalistų valdomą Peru, 1830 m. Simonas Bolivaras pasitraukė iš prezidento pareigų, o šalyje ir toliau klestėjo chaosas. 1831 m. Didžioji Kolumbija panaikinta: Venesuela ir Ekvadoras atsiskyrė, o likusi teritorija sudarė Naujosios Granados respubliką (vėliau ji suskilo į Kolumbiją ir Panamą).